Akis

Stoviu perono priekyje prie pat bėgių ir žiūriu į tolį, nes esu traukinio pranašė. Traukinio pranašas žiūri į tolį, kada gi atvažiuoja, todėl kitiems reikia tik sekti jį viena akimi. Jei pranašas apsisuka ir pradeda eiti palei bėgius, tai reiškia, kad traukinys jau čia ir visi stojasi lipti. Pranašas yra tas, kuriam labiausiai reikia važiuoti, kuriam šalta ir norisi miego, kuris labai alkanas.

Kai buvau maža ir man ką nors skaudėdavo, tai reikdavo, kad mama pabučiuotų ir viskas. Ne viskas: dar reikdavo, kad ilgai būtų, daug guostų ir žiūrėtų į mane. Vėliau sutikau žmogų ir jis man sakė: „Žiūrėk į mane.“ Žiūrėjau, bet man pasirodė, kad aš pirma pasakiau ir taip nesąžininga.

- Mama, aš užsigavau akį!

- Ateik, pabučiuosiu tau tą akį.

- Nee, nebučiuok akies, negalima!

Vis tiek. Pabučiavo man patį akies obuolį. Daug kas galima. Ir dabar reikia akies obuolio pabučiavimo, nes dažnai nežiūriu, ką matau, ir skauda.

Būna, kad eina mergina basomis per gruodą ir pradingsta už kampo. O aš esu traukinio pranašė, nes tolumoje išnyrantis traukinys yra akies obuolio pabučiavimas. Nes visada atrodo, kad tas traukinys kur nors nuveš.

Naujienos

“Jokių naujienų yra geros naujienos!” „Bėdos po vieną nevaikšto“- antrina man. Mano laimingas drungnas penktadienis baltoje šviesoje, kai nieko neįvyksta. Tyliai ramiai guliu pataluose, galva po antklode, kojos ant pagalvės, giliai guliu, beveik šešios pėdos po žeme. „O kaip iš ten išlįsti?“- klausia M., išsitiesęs ant sofos. Niekinamai žiūri į naują pagalvėlės užvalkalą, „kaip bulvių maišas koks“, kiaurai šešias pėdas regiu, kaip susikelia ant jo kojas. „Matai, ką nori.“ „Nagi išlįsiu kaip Uma Thurman Kill Bill‘e – smūgiais į užvožtą karsto dangtį. O žemes, kurios tada byra iš viršaus, reikia greitai valgyti, ryte ryti, tada neuždusina, o stiprina. Bet tai bus anksčiausiai rytoj, šiandien dar lengva, dar nėra manęs.“ Tyliai ramiai guliu, vos kvėpuoju. Gerai čia pasislėpiau. Galvoju apie dalykus, kurių šiandien nebus: karšta pykčio banga, sekanti po stingdančio, baimės kupino netikėtumo, nemiegojusi virpčiojanti širdis, staigus nuovargis, spaudžiantis kaktą pačiame viduryje, per ją įsmunkantis ir sukaustantis visą kūną, veriantis skausmas po smūgio – paskutinę sekundę pamiršau kilstelėti ranką ir užsidengti, nenutuokiau to mosto stiprumo, bet rytoj ir aš būsiu stipri. „Kaip gerai, kad šiandien nieko neįvyks.“ Jauku man.

M. guli ant sofos užsimerkęs mano kliedesio taikoje. Po valandėlės lėtai atsisėda, pataiso pagalvėlę, apgraibom susiranda mano koją po antklode ir ištraukia visą beformį gumulą į baltą šviesą. Nesipriešinu lėtai velkama žemyn galva koridoriumi, plaukais iššluoju lauk dulkių kamuolius ir senus laiškus, pasislėpusius po komoda. Taip ant kėdės pakabinamas margas virtuvinis rankšluostėlis. „Naujienos yra geros naujienos“- meldžiuosi ir tikiu krapštydama iš ausų žemes. „Juokiasi tas, kas juokiasi“- gūžteli man pečiais.

O dabar mes išgersime kavos ir sočiai papusryčiausime.            

Greitis

Skaudžiai dygsta protinis dantis ir šiaip nekaip einasi. Kitiems. Mano tik batai suplyšo, bet ne mėgiamiausi. Važiuoju į kalną, nes ten gyvenu, ir galvoju visokius dalykus. Greitesnė esu už savo galvojimus, bet ne už tuos tris vyriškius, kurie mane aplenkti bandė, o aš jiems trukdžiau, dabar jie, va, sustojo prie raudonos ir piktai žiūri atsisukę, laukia manęs. „Atsiprašau!“ – atsiprašau. Ir žiūriu tuo pat metu į akis visiems trims iš karto, o išties - slysta mano žvilgsnis plikėmis tolyn į tolį, kokios kliūtys manęs ten laukia? Nes dabar jau nieko negalvosiu ir nepavejama būsiu. Ir staiga toks prisiminimas: maža aš ir sėdžiu ant dviračio bagažinės įsikabinus į draugą, lekiam visu greičiu nuo kalno. Nusijuokia jis ir paleidžia dviračio vairą, ištiesia rankas į šonus: „Pažiūrėk!“ O man taip baisu, iki šiandien dar baisu, nežiūriu visai, užsimerkiu stipriai ir tik šaukiu: „Baik!“ Gerai ten viskas baigėsi, ir tas draugas, ne tądien, daug vėliau, irgi baigė – su manim šnekėtis.

O man reiktų baigti greitakalbe šnekėti kvailus dalykus, nes, sako, viskas susipainioja. Pavyzdžiui, pasakoju tėčiui pusę gyvenimo, jis klauso, klauso ir sako po to: „Nieko nesupratau.“ Tai aš tada viską lėčiau: „Suprask. Aš tokį ilgą sakinį vokiškai sakau su visom aplinkybėm - būdo, vietos, laiko ir dar ten daug visokių aplinkybių buvo - oi, aš ten jau šalutinio šalutiniam sakiny ir dar, žinai, tas tarinys gi pačiam gale, o man taip oro trūksta, tai rėkia: „Kvėpuok!“, ir aš matau, kad visi jau beveik mintį pametė ir būtinai turiu pasakyti tą tarinį, nes kitaip galas, bet viskas ten gerai baigėsi.“

Daug reikia išmokti ir žinau, kaip – lėtai, pėsčiom, o ne važiuojant. Einant smėlėtu kaimo keliu miško link. Užsimerkus tiptopais eiti atgal reikia. Tuoj eisiu. Vakare, nepamiršiu, patikrinsiu, kaip gyvena voras vonios kampe, ar paaugo. 

Mylimiausia kortelė

Jau visą savaitę neskaitau horoskopų, todėl nežinau – gera šiandien diena ar netikusi. Pasakiau bendradarbiui, kad lankau Tailando boksą, pažiūrėjo taip keistai ir sako: „Kai turėsiu daug dukryčių, jos visos lankys pramoginius šokius.“ Nebekalba su manim. Tai skambinu tada į banką ir kalbu su banko moterimi. „Gal norėtumėte Mylimiausios kortelės?“ Sutrinku: „Atsiprašau?“, „Mylimiausios kortelės.“

Ką tik įvyko kai kas nemalonaus – sakinys gimtąja kalba neturėjo prasmės. Padedu ragelį. Darau atsispaudimus, bet išeina prisispaudimai. Tamsią naktį, kai niekas nemato, išsiaiškinu, kad su Mylimiausia kortele sutaupyčiau tūkstantį pinigų, valgyčiau šaltibarščius ir Lietuvos krepšinio rinktinė visada laimėtų - gerai ten, kur manęs nėra. O tuo tarpu Berlyno virtuvėj ant palangės išdygo citrinos –  viena, dvi, o vėliau dar dvylika. Po nepakeliamo karščio pasipylė liūtis. Ir dar girdėjau tokią istoriją: ateina į draugo gimtadienį, jubiliejus, o ten – laidotuvės. Tikram karste guli gyvas jubiliatas ir nejuda, o draugai rimti: „Geras draugas buvo, nors ir prasiskolinęs, padla.“ O kai visi švęsti išėjo, tai neištvėrė ir numirėlis – prisikėlė ir šoko su draugais per naktį, skambėjo gyva muzika.

Ant pasakotojo kaklo – mažytė kaukolytė, kriauklinė, iš Meksikos. Gerai, kad po vakarėlio nesusitvarkė, paliko maisto ir gėrimų mirusiems užkąsti, atsigaivinti. Nieko tokio, kad naktį visos katės juodos.

O Mylimiausia kortelė man būtų ta su krūva pinigų: pramuši ledą - randi sidabrą, pramuši sidabrą - randi auksą. Blogai, jei danguje taip, kaip ir žemėje.

Vasaros naktys yra dienos

Tamsiausią nakties valandą einu į slaptą namų kampą, ten po atviru langu pasodinau savo žoles ir medžius, tai laistau. Kitą dieną atsargiai ištraukiu visas sėklas ant delno, įdėmiai apžiūriu, suskaičiuoju, sukišu atgal į žemę, vėl laistau.

Žolės jau išdygo, vėliau jas suvalgysiu, o kai užaugs medžiai, tai pasistatysiu juos ant tokio mažo staliuko, kuris užima dabar pusę pasaulio, nes prie jo šiandien susiplanavau rytojų ir visą gyvenimą. Planas toks: daug valgyti, daug miegoti ir dėl daug ko nesijaudinti. Valgyti sekasi, o štai miegas man turbūt visai ne į sveikatą, nes sapnuoju, kad reikia būtinai dainuoti. Aš labai stengiuosi ir dainuoju itališkai apie mėnulio įdegį, garsiai ir linksmai dainuoju, bet lieka dar daug muzikos ir tik mažai žodžių, dėl to baisiai jaudinuosi ir pradedu kvailai šokti, kaip geriausiai moku, visiems smagu, man irgi. Už tai gaunu šunį, jis visur mane sekioja, tai aš juo rūpinuosi.

Bet jei realybėje medis išdygti delsia, tai ir jokio šuns nėra, aišku. Užtat turiu Kregždę ir mes su ja greitos kaip vėjas. Tamsiausią nakties valandą vėjo kely pamečiau Kregždės lempas, bet dėl to nė kiek nesijaudinu, nes mano auksiniai nagai šviečia tamsoje, o ir tos tamsos – tik viena valanda, nes išties vasaros naktys yra ilgos ir labai šviesios dienos, jos, kaip ir gyvenimas, niekada nesibaig*.

*(http://osmandas.wordpress.com/2012/03/13/gyvenimas-yra-grazus-ir-niekada-nesibaig/)

Restoranas

Krenta žemėn peiliai ir šakutės, tada ateina žmonės – vyrai ir moterys. Dėliojam gėlių vazonėlius su J. terasoj ant stalų, sako ji: „tos gėlės tai visai kaip anos ant mano tėvo kapo.“ Žiūriu į saulėtą terasą, dengtą baltom gėlėm, baltom servietėlėm, baltom lėkštėm, blizgančiom peleninėm, šakutėm ir peiliais, jie dar nekrito – graži mirusio tėvo antklodė; kai kurie žmonės daugiau neateis.

Prie terasos M. su brolio vaikais užveisė nedidelį sodelį. Laukiu, kada žydės jazminas, kuris man tada turėtų priminti tokį kitą jazminą.

Ir visur Berlyne laksto vaikai. Jie įlekia į restoraną ir – tiesiai į virtuvę, paskui juos bėga tėvai. Visi nori pamatyti virėją. Virėjų iš viso yra trys, bet dabar jau ir keturi, nes D. negali per daug dirbti dėl savo stuburo. Bet visiems per daug reikia D., jis neina namo, tik prigula. D. guli ant sofos ir užsakinėja žuvį, guli vidiniam kieme ant stalo ir rūko, guli tarp cukraus ir miltų lentynų ir sudarinėja meniu kitai savaitei.

O rūsyje yra klubas, bet tik labai mažai yra, nes niekas jau nebebus taip, kaip anksčiau. „Kaip tamsu be tavęs klube!” Iš čekių ten sulanksčiau tūkstantį gervių, tik nežinau, ar norą sugalvojau. Kiekvieną pirštą taurių šukėmis susipjausčiau, mano kraujas ant visų butelių, ant visų pinigų. Bet dabar tikrai tamsu: nei tavęs, nei manęs, nei kitų nėra ten. Ir kai man reikia eiti pro tas stiklines duris, visąlaik žiūriu į tą tamsą, kuri niekada nematė dienos, kuri labai gyva, moteriškos lyties. Įjungiu šviesą, man reikia kampario aperityvams, išjungiu šviesą. Toj tamsoj kaip lietuviškam miške – nebaisu, ten nėra žmonių.

Lipu aukštyn, atgal į ramų vakarą, kamparis ir šeivamedžių sirupas po pažastim. Reikia žiūrėti po kojom, D. guli vėl ant grindų, vaikai žaidžia nukritusiais šaukštais ir šuo mėnulio vardu malasi, iškart uždainuoju: „Luna de margarita es!..” Uždegam žvakes, ateina vyrai ir moterys.

Aukščiausias tikslas

„Aš kasdien vis arčiau savo tikslo!“ – dažnai taip sako Vokietijoj. Iškart pagalvoju, kada gi pasodinsiu pagaliau citriną ir bazilikus, vis nenusiperku žemių. Deleuze apie mane rašė, kai apie žolę mąstė: „Not only does grass grow in the middle of things but it grows itself through the middle <...>. We have grass in the head“. Pilna žolės galvoj auga į visas puses, ne viršūnėlėmis auga, ne šaknimis, o iš vidurio.

Man su dideliais tikslais kaip Mikei Pūkuotukui su puodynėm – nežinau, kur jie yra:

„Mano indaujoje yra dvylika medaus puodynių, ir jos jau taip seniai mane šaukia. Aš negalėjau jų išgirsti, nes triušis šnekėjo ir šnekėjo, bet jei visi, išskyrus tas dvylika puodynių, patylės, aš manau, kad išgirsiu, iš kur jos šaukia.“

Tačiau tai nesukelia kasdieninio diskomforto, man ne per daug dėl to gėda. Reikia išsivalyti langus, atvažiuos kitą savaitę žmonių. Sapnavau, kad valgau drugelių sriubą (blogas ženklas).

O penktadieniais per pietus (vietoj pietų) filosofai eina klausyti laimės filosofijos įvado, nes Aristotelis sako, kad filosofuoti yra visų aukščiausia laimė ir tauriausias tikslas. Sutrinku, man daug svarbiau atrodo statyti namą ir kepti duoną.

Apie lankstinukus, mokyklą ir lytinį švietimą

Niekaip negaliu prisiversti eiti į paskaitas, kuriose dėstytojai būtinai nori visus PAMOKYTI, kaip mokykloje. Tuo labai pasižymi mano menotyros paskaitos. „Čia bus toks neakademinis seminaras,“ – sako. Tai suprask – mokyklinis. Banda vaikščiosim kiekvieną savaitę po įvairias parodas ir ginkdie negalima prieš tai prisiskaityti apie tuos menininkus ir jų darbus, diskusijoje po to galima remtis tik savo asmeniniais įspūdžiais ir asociacijomis, o jei tokių nėr išvis (per daug iš studentų reikalauti negalima, pvz., kad jie visi galvotų), tai galima pradėti nuo meno kūrinio aprašymo: forma, dydis, medžiaga...

Metodas šiaip neblogas, klasikinis, naudojamas daugybės muziejų, kelionių gidų ar kokių nors kitų padoresnių kalbėtojų, kuriems rūpi klausytojų mintys. Tai visi vaikšto tokie svarbūs (mačiau aš tą meną, žiūriu į žmones), būsimieji meno kritikai, jų nuomonė verta išgirsti ir jų klausysis. O tuo metu dėstymas tampa imperatyvu: „Tų lankstinukų, nepamirškite, vartyti negalima!” O vargšai studentėliai (kai kurie iš jų jau seniai patys užsidirba pinigus, kiti ir vaikus augina), neatsispyrę uždraustam vaisiui, gauna dėstytojos pagiežą: „Tai ar jau pasisotinot informacija?“ Delsiu. Tada griebiu kuo daugiau lankstinukų, popieriukų, plakatų apie visas praėjusias, esamas bei būsimas parodas čia ir visur, ir išeinu neatsisukdama.

Man patiko eiti į mokyklą, buvau gera mokinė. Turėjau daug draugų ir dauguma mano mokytojų buvo šaunūs išsilavinę žmonės. Tik kai vėliau, jau baigusi mokyklą, bandydavau apibendrinti tą laikotarpį, bent jau tuos ketverius metus (geroje) gimnazijoje, vis aiškiau suprasdavau, kiek daug girdėjau ten netiesos arba, tiksliau sakant, nesąmonių. Pamenu, literatūros mokytoja, galėjusi daug ir aistringai pasakoti apie Donelaitį ir Maironį, supažindinusi ir paskatinusi pamilti daug didžių lietuviškų vardų ir išmokiusi TEISINGAI interpretuoti tekstą, pasakojo apie Škėmą ir jo laikotarpį. Norėjo kažką dar pasakyti apie dadaizmą ir avangardą, o gavosi maždaug taip: „Na, tada buvo toks dadaizmas nuo „da-da“, garsų, kuriuos kūdikiai leidžia, nerimtus dalykus jie ten darė išties, tai taip ir pasibaigė.“ Jau tada žinojau, kad kažkas negero atsitiko, mylėjau Diušaną, viską tuo metu skaičiau apie Jurgį Mačiūną ir jo FLUXUS, nežinau, kodėl nepakėliau rankos.

Dar vis aršiai diskutuojant apie lytinio švietimo mokykliniame amžiuje žąlą, abortų uždraudimą ir kitas Lietuvos lenkų rinkimų akcijai aktualias temas mes gimnazijoje kokį kartą per metus turėdavome paskaitėlę apie šeimos planavimą. Ji kažkodėl būdavo skirta tik mergaitėms, suprask – bobų gimda, jų ir reikalas (šiandien galima paklausti vyriškos lyties draugų – atsitiktinio sekso mėgėjų, kiek iš jų nešiojasi piniginėj prezervatyvą, ir greit paaiškės, kam tos paskaitėlės trūko). 45-ios minutės trumpai: išvardijamos lytiškai plintančios ligos ir „rinkitės geriau pimpaliuką su prezervatyvu“ (tam buvo skirtas ir paveiksliukas: priešais mergaitę išsirikiavę kokie septyni berniukai stovinčiais pimpaliukais ir ji beda pirštu į tą, kuris su prezervatyvu). Tada ir išgirdau iš šeimos planuotojos: „Jeigu vartosite kontraceptikus ir rūkysite, kontraceptikai neveiks.“ Tiek to.

Ir vis dėlto gražiausiais savo žiedais beprotybė skleidėsi tikybos pamokose. Dar nuo pagrindinės mokyklos turėjome tokią pamišusią mokytoją, gimnazijoje ja (į Ją) tikėjo jau nedaugelis, bet visi su entuziazmu eidavo į jos pamokas, nes ten kaip diena, taip naujiena, buvo ji puiki pasakotoja. Būtent per jos pamokas ir vykdavo tikrasis lytinis švietimas, neatsimenu nei vienos pamokos su Jėzumi. Sužinojome, kad po lytinio akto organizmas išsaugo partnerio genetinę informaciją ir kad ir po daugelio metų pastojus nuo kito vyro vis tiek galima susilaukti vaiko nuo buvusio partnerio. Buvo pateiktas ir spalvotas pavyzdys: jei moteris kartą mylėjosi su juodaodžiu, didelė tikimybė, kad vėliau, besilaukdama vaiko su baltaodžiu, pagimdys juodą vaiką. Išsiaiškinome, kad prezervatyvai neapsaugo nei nuo lytiškai plintančių ligų, nei nuo nėštumo. Kažkas per jos pamoką žiūrėjo vaizdinę medžiagą, kaip atliekamas abortas. Skaitėme negimusio kūdikėlio laiškus mamai („Mama, mano kojytę rauna!!! Apgink mane, padėk man!!!”). Vėliau ta mokytoja oficialiai išprotėjo, apsiviniojo galvą aliuminio folija (nejuokauju) ir iš mokyklos dingo.

Egzistencialistai sakė, kad žmogus yra laisvas ir išsigandęs. Kai nebesninga man ant širdies ir pagaliau ateina pavasaris, pasijuntu daug gyvesnė ir laisvesnė. Bet vis tiek dar bijau labai daug dalykų, o iš visų labiausiai – būti amžinai kvaila, daug ko nežinoti arba žinoti neteisingai. Tik vėl eiti į mokyklą aš visai nenoriu.

How long is now Berlyne

Labai myli žmonės Berlyną ir atvažiuoja čia pabūti, po to sako: „Smagu šitam mieste, bet gyvent negalėčiau, labai daug visko.“ O aš myliu ir lieku, nes kur aš važiuosiu, kai išleidau visą algą ir vėl ta ryžių dieta, be to, man būtinai reikia pirmadienį į antropologijos paskaitą.

O Berlyne tikrai visko daug ir labai pavargsti šitam mieste kartais. Pvz., Alexanderplatz yra tiesiog didelis nesusipratimas, žmonės tiesiog lekia ir trankosi vieni į kitus. Kalbėjau telefonu su draugu M., šiaip sau, „kaip sekasi“, nepastebėjau, kaip įlindau į kadrą žmogui (fotkino prekybos centrą), atsisuko tas senas vyras ir rėkė man: „DANKE!“ Viso pasaulio neapykanta jo balse. Kitas vyras, pro kurį praėjau, tiesiog stovėjo ir urzgė. Praėjo susikibus pusamžių alkoholikų pora, tokie ploni, ilgi be dantų, ji su odine koža, jis su džinsovke. Akordeonistas sušuko: MOZART! ir grojo Mocartą; vidury šaligatvio guli gaurų kamuolys, gal kokio lokio, vaikas vis žiūri į jį, kol tėvo ranka jį tempia šalin, ir man atrodo, kad kiekvieną dieną vis daugiau Berlyno užtverta statyboms, jau seniai nebeini šaligatviais tiesiai ten, kur reikia, o tik apeidinėji statybvietes.

Ėjau į galeriją, Schinkel Pavillon. Ten absoliučiai nieko. Kai galvoju, kad įsivaizduoju šiuolaikinį meną, tai aš XX amžiuj, nes dabar menas yra arba viskas balta, arba nieko nėra, arba betono gabalas. Tai Schinkel Pavillon yra tokia viena salė ir ten nieko išvis nėra. Bet lauke išdėlioti seismografai ir gali girdėti salėj miesto vibraciją. Girdi visas viso miesto statybas ( http://vimeo.com/63402885 ).

Dar apie baltumą ir betono gabalą:

balto meno parodoje (“Blanc Zone”) galima užsidėti baltas pirštines ir viską čiupinėti. Galeristas nuobodžiavo, tai pasakojo mums apie Meną. Dar rodė baltą filmą apie menininkus, čiupinėjančius baltą sieną ir taip ieškančius įkvėpimo (šiai parodai).

O mažiausioj Berlyno galerijoj („die raum“, 5m², pasižiūri per stiklą ir viskas, matosi visą parą!) paroda apie senąjį baseiną Oderberger gatvėje , tai ten betono gabalai (betoninės dušų ir persirengimo kabinų išlajos).

Vakare išgėrėm kavos virtuvėj ir ėjom į parodą Prenzlauer Prommenade, ten 70 menininkų viename name turi (turėjo) dirbtuves / atviras ateljė, bet namą reikia dabar pertvarkyti į gyvenamąjį ir visus iškelti. Tai tą šeštadienį buvome parodos atidaryme, o antradienį valdžia užkabino naujas spynas ir paprašė persikraustyti gražiuoju.

„How long is now“ – dar parašyta ant „Tacheles“, buvusio kultūros centro Oranienburger gatvėje, uždaryto praėjusiais metais, ten pastatys gražų viešbutį. Kai prieš trejus metus atvažiavau į Berlyną, „Tacheles“ jau buvo komercinė vieta ir daug turistų ten eidavo. O vis tiek penktadieniais dar rasdavome vienoje iš kavinių stalą savo didelei kompanijai, gerą muziką ten grojo, puikius filmus rodė ir niekada nebuvo ten per daug švaru. Antrame aukšte tarp papuošalų prekystalių šokau kartą su jamaikiečiu pagal regį.

Prenzlauer Prommenade turistų ir jamaikiečių nebuvo, ta vieta labiau panaši į vitražistų dirbtuves Vilniuje Kirtimų link. Pabuvom keletą valandų prarastam rojuj su paprastais žmonėmis, jų vaikais, šunimis, menu, alum ir muzika kaip malda.

Visko labai daug yra Berlyne, bet vėliau visko gali ir nebūti, einu į paskaitą.

Kodėl

„Und mein Gehirn wird leicht nach meinem Tod wiegen.“

„Ir lengvos numirus bus mano smegenys.“

(Ingeborg Bachmann, Ein Wildermuth)

Bet dar ne, tai rašau.

Viena mano mokytoja sakydavo: „Jeigu niežti liežuvį, tai pasikasyk.“ Tai kasausi.

Vadinasi „Kotrynos virtuvė.“ „Virtuvė“, nes turiu tokią virtuvę, kur kartais prie stalo sėdasi mano draugai ir pažįstami, kartais nepažįstami, ir mes kalbam visokius juokingus ir rimtus dalykus. Ir dažnai aš ten sėdžiu viena, dieną, savaitę ir mėnesį. Kartais tiesiog laukiu jėgų:

„Sėdžiu virtuvėje, niekur neinu, nieko nedarau, tuoj turi grįžti mano jėgos, laukiu. Pusę nakties laukiu, pusę dienos miegu. Klausiamai į mane žiūri nepadaryti darbai. Ypač klausiamai žiūri elektroniniai laiškai, kurių antraštėse - "svarbu" arba "skubu." Paskambinu draugui, paklausiu, ar nenori užsukti - pasidarytume citrinų limonado. Pati negaliu išeiti. Bet jis irgi negali, laukia savo jėgų. Į skambučius neatsakinėju. Turiu gyventi, todėl išsiverdu ryžių su tunu ir daržovėmis, užstatau skalbimą. Išgeriu vitaminą.”

Ir dar aš virtuvėje rašau.

„Kotrynos”, nes aš esu Kotryna.