Tamsiausią
nakties valandą einu į slaptą namų kampą, ten po atviru langu pasodinau savo
žoles ir medžius, tai laistau. Kitą dieną atsargiai ištraukiu visas sėklas ant
delno, įdėmiai apžiūriu, suskaičiuoju, sukišu atgal į žemę, vėl laistau.
Žolės jau išdygo,
vėliau jas suvalgysiu, o kai užaugs medžiai, tai pasistatysiu juos ant tokio
mažo staliuko, kuris užima dabar pusę pasaulio, nes prie jo šiandien
susiplanavau rytojų ir visą gyvenimą. Planas toks: daug valgyti, daug miegoti
ir dėl daug ko nesijaudinti. Valgyti sekasi, o štai miegas man turbūt visai ne
į sveikatą, nes sapnuoju, kad reikia būtinai dainuoti. Aš labai stengiuosi ir dainuoju
itališkai apie mėnulio įdegį, garsiai ir linksmai dainuoju, bet lieka dar daug
muzikos ir tik mažai žodžių, dėl to baisiai jaudinuosi ir pradedu kvailai
šokti, kaip geriausiai moku, visiems smagu, man irgi. Už tai gaunu šunį, jis
visur mane sekioja, tai aš juo rūpinuosi.
Bet jei realybėje
medis išdygti delsia, tai ir jokio šuns nėra, aišku. Užtat turiu Kregždę ir mes
su ja greitos kaip vėjas. Tamsiausią nakties valandą vėjo kely pamečiau Kregždės
lempas, bet dėl to nė kiek nesijaudinu, nes mano auksiniai nagai šviečia
tamsoje, o ir tos tamsos – tik viena valanda, nes išties vasaros naktys
yra ilgos ir labai šviesios dienos, jos, kaip ir gyvenimas, niekada nesibaig*.
