Krenta žemėn
peiliai ir šakutės, tada ateina žmonės – vyrai ir moterys. Dėliojam gėlių
vazonėlius su J. terasoj ant stalų, sako ji: „tos gėlės tai visai kaip anos ant
mano tėvo kapo.“ Žiūriu į saulėtą terasą, dengtą baltom gėlėm, baltom
servietėlėm, baltom lėkštėm, blizgančiom peleninėm, šakutėm ir peiliais, jie
dar nekrito – graži mirusio tėvo antklodė; kai kurie žmonės daugiau neateis.
Prie terasos M. su brolio vaikais užveisė nedidelį sodelį. Laukiu, kada
žydės jazminas, kuris man tada turėtų priminti tokį kitą jazminą.
Ir visur Berlyne laksto vaikai. Jie įlekia į restoraną ir – tiesiai į
virtuvę, paskui juos bėga tėvai. Visi nori pamatyti virėją. Virėjų iš viso yra
trys, bet dabar jau ir keturi, nes D. negali per daug dirbti dėl savo stuburo.
Bet visiems per daug reikia D., jis neina namo, tik prigula. D. guli ant sofos
ir užsakinėja žuvį, guli vidiniam kieme ant stalo ir rūko, guli tarp cukraus ir
miltų lentynų ir sudarinėja meniu kitai savaitei.
O rūsyje yra klubas, bet tik labai mažai yra, nes niekas jau nebebus
taip, kaip anksčiau. „Kaip tamsu be tavęs klube!” Iš čekių ten sulanksčiau
tūkstantį gervių, tik nežinau, ar norą sugalvojau. Kiekvieną pirštą taurių
šukėmis susipjausčiau, mano kraujas ant visų butelių, ant visų pinigų. Bet
dabar tikrai tamsu: nei tavęs, nei manęs, nei kitų nėra ten. Ir kai man reikia
eiti pro tas stiklines duris, visąlaik žiūriu į tą tamsą, kuri niekada nematė
dienos, kuri labai gyva, moteriškos lyties. Įjungiu šviesą, man reikia kampario
aperityvams, išjungiu šviesą. Toj tamsoj kaip lietuviškam miške – nebaisu, ten
nėra žmonių.
Lipu aukštyn, atgal į ramų vakarą, kamparis ir šeivamedžių sirupas po
pažastim. Reikia žiūrėti po kojom, D. guli vėl ant grindų, vaikai žaidžia
nukritusiais šaukštais ir šuo mėnulio vardu malasi, iškart uždainuoju: „Luna de
margarita es!..” Uždegam žvakes, ateina vyrai ir moterys.
