“Jokių naujienų yra geros naujienos!” „Bėdos po vieną nevaikšto“- antrina man. Mano laimingas
drungnas penktadienis baltoje šviesoje, kai nieko neįvyksta. Tyliai ramiai
guliu pataluose, galva po antklode, kojos ant pagalvės, giliai guliu, beveik
šešios pėdos po žeme. „O kaip iš ten išlįsti?“- klausia M., išsitiesęs ant
sofos. Niekinamai žiūri į naują pagalvėlės užvalkalą, „kaip bulvių maišas
koks“, kiaurai šešias pėdas regiu, kaip susikelia ant jo kojas. „Matai, ką
nori.“ „Nagi išlįsiu kaip Uma Thurman Kill
Bill‘e – smūgiais į užvožtą karsto dangtį. O žemes, kurios tada byra iš
viršaus, reikia greitai valgyti, ryte ryti, tada neuždusina, o stiprina. Bet
tai bus anksčiausiai rytoj, šiandien dar lengva, dar nėra manęs.“ Tyliai ramiai
guliu, vos kvėpuoju. Gerai čia pasislėpiau. Galvoju apie dalykus, kurių
šiandien nebus: karšta pykčio banga, sekanti po stingdančio, baimės kupino
netikėtumo, nemiegojusi virpčiojanti širdis, staigus nuovargis, spaudžiantis
kaktą pačiame viduryje, per ją įsmunkantis ir sukaustantis visą kūną, veriantis
skausmas po smūgio – paskutinę sekundę pamiršau kilstelėti ranką ir užsidengti,
nenutuokiau to mosto stiprumo, bet rytoj ir aš būsiu stipri. „Kaip gerai, kad
šiandien nieko neįvyks.“ Jauku man.
M. guli ant sofos užsimerkęs mano kliedesio taikoje. Po valandėlės lėtai
atsisėda, pataiso pagalvėlę, apgraibom susiranda mano koją po antklode ir
ištraukia visą beformį gumulą į baltą šviesą. Nesipriešinu lėtai velkama žemyn
galva koridoriumi, plaukais iššluoju lauk dulkių kamuolius ir senus laiškus,
pasislėpusius po komoda. Taip ant kėdės pakabinamas margas virtuvinis
rankšluostėlis. „Naujienos yra geros naujienos“- meldžiuosi ir tikiu
krapštydama iš ausų žemes. „Juokiasi tas, kas juokiasi“- gūžteli man pečiais.
O dabar mes išgersime kavos ir sočiai papusryčiausime.