Naujienos

“Jokių naujienų yra geros naujienos!” „Bėdos po vieną nevaikšto“- antrina man. Mano laimingas drungnas penktadienis baltoje šviesoje, kai nieko neįvyksta. Tyliai ramiai guliu pataluose, galva po antklode, kojos ant pagalvės, giliai guliu, beveik šešios pėdos po žeme. „O kaip iš ten išlįsti?“- klausia M., išsitiesęs ant sofos. Niekinamai žiūri į naują pagalvėlės užvalkalą, „kaip bulvių maišas koks“, kiaurai šešias pėdas regiu, kaip susikelia ant jo kojas. „Matai, ką nori.“ „Nagi išlįsiu kaip Uma Thurman Kill Bill‘e – smūgiais į užvožtą karsto dangtį. O žemes, kurios tada byra iš viršaus, reikia greitai valgyti, ryte ryti, tada neuždusina, o stiprina. Bet tai bus anksčiausiai rytoj, šiandien dar lengva, dar nėra manęs.“ Tyliai ramiai guliu, vos kvėpuoju. Gerai čia pasislėpiau. Galvoju apie dalykus, kurių šiandien nebus: karšta pykčio banga, sekanti po stingdančio, baimės kupino netikėtumo, nemiegojusi virpčiojanti širdis, staigus nuovargis, spaudžiantis kaktą pačiame viduryje, per ją įsmunkantis ir sukaustantis visą kūną, veriantis skausmas po smūgio – paskutinę sekundę pamiršau kilstelėti ranką ir užsidengti, nenutuokiau to mosto stiprumo, bet rytoj ir aš būsiu stipri. „Kaip gerai, kad šiandien nieko neįvyks.“ Jauku man.

M. guli ant sofos užsimerkęs mano kliedesio taikoje. Po valandėlės lėtai atsisėda, pataiso pagalvėlę, apgraibom susiranda mano koją po antklode ir ištraukia visą beformį gumulą į baltą šviesą. Nesipriešinu lėtai velkama žemyn galva koridoriumi, plaukais iššluoju lauk dulkių kamuolius ir senus laiškus, pasislėpusius po komoda. Taip ant kėdės pakabinamas margas virtuvinis rankšluostėlis. „Naujienos yra geros naujienos“- meldžiuosi ir tikiu krapštydama iš ausų žemes. „Juokiasi tas, kas juokiasi“- gūžteli man pečiais.

O dabar mes išgersime kavos ir sočiai papusryčiausime.