Stoviu perono priekyje prie pat bėgių ir žiūriu į tolį, nes
esu traukinio pranašė. Traukinio pranašas žiūri į tolį, kada gi atvažiuoja,
todėl kitiems reikia tik sekti jį viena akimi. Jei pranašas apsisuka ir
pradeda eiti palei bėgius, tai reiškia, kad traukinys jau čia ir visi
stojasi lipti. Pranašas yra tas, kuriam labiausiai reikia važiuoti, kuriam
šalta ir norisi miego, kuris labai alkanas.
Kai buvau maža ir man ką nors skaudėdavo, tai reikdavo,
kad mama pabučiuotų ir viskas. Ne viskas: dar reikdavo, kad ilgai būtų, daug
guostų ir žiūrėtų į mane. Vėliau sutikau žmogų ir jis man sakė: „Žiūrėk į
mane.“ Žiūrėjau, bet man pasirodė, kad aš pirma pasakiau ir taip nesąžininga.
- Mama, aš
užsigavau akį!
- Ateik,
pabučiuosiu tau tą akį.
- Nee, nebučiuok
akies, negalima!
Vis tiek. Pabučiavo man patį akies obuolį. Daug kas
galima. Ir dabar reikia akies obuolio pabučiavimo, nes dažnai nežiūriu, ką
matau, ir skauda.
Būna, kad eina mergina basomis per gruodą ir pradingsta
už kampo. O aš esu traukinio pranašė, nes tolumoje išnyrantis traukinys yra
akies obuolio pabučiavimas. Nes visada atrodo, kad tas traukinys kur nors
nuveš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą