Dar niekada nebuvo tiek debesų ir dangaus. Gal todėl, kad reikia žiūrėti po
kojomis ir į akis, galvoju. Bet dabar viskas kitaip, žodžiai pasikeitė ir
žiūrim, kaip miršta bitė, ir kodėl.
„Pažiūrėk, koks dangus, koks debesis, kaip ryšku, kaip spindi, kaip kitaip.“
Žiūriu. Niekada nebuvo man dangaus estetikos įvado, todėl neturiu per daug
nuomonės. Ne aš sugalvojau pasakyti: „Nuostabūs debesys“. Bet dabar iššoka mano akys pro langą ir
matau. Tada sapnuoju: žemė, oras, vanduo ir ugnis – pasaulis viename sapne.
O dangus visada buvo, lijo, snigo, švietė – kasdien kasnakt pasikartojantis
motyvas. Ginklas, nuo pat pradžių buvęs scenoje, jis dar iššaus. Nelabai
aiškiai, bet tvyro neramybė. Dar yra žemė, vanduo, ugnis. Jei nori negalvoti
apie viską vienu kartu, tai reikia užmerkti savo keturias poras voro akių. Nusisuku,
kai pamatau tave. Taupau žiūrėjimą debesims visokiems. Kad atsiminčiau visas
nepasikartojančias formas.
