Paskutinis skambutis

Ateina į virtuvę ir sako: „Reikia palikti savo komforto zoną ir tada viską patirsi.“ Nepažįsta. Jeigu žinočiau, kur yra mano komforto zona, tai niekada jos nepalikčiau. Šitam gyvenime daug kas pats ateina ir šauna į galvą. Šitam savo mieste dažniausiai labai nepatogu ir būni arba fabrike, arba kalėjime (pvz., jei pats šauni). „Kartais dar paskambina žmogus“ (Sigitas Geda). Jau kartais vėl keliu ragelį.

Buvau ne virtuvėje, ne kalėjime, o fabrike, ir skambino ne Sigitas, o dievas. Ir sakė: „Labas.“ Dar sakė: „Čia dievas skambina. Tas gražus aktorius. Ta roko žvaigždė.“ Tai aš galvoju – jam jau visai didybės manija. Bet reikia švelniai būti, nes dievas yra mažas ir nekaip jaučiasi, todėl linkiu jam pasveikti ir kiti taip pat linki jam daug ilsėtis. Galas mums, kai dievas numirs. Kas mus saugos, kas mums paskambins. Po to, kai dievo nebus.

Linkėjimai nedaug reiškia.

Po to sakau: „Aš kažko pilna, bet ne dievo, nes numirė, ir ne ašarų, nes neliūdna.“

Jėgų.

Tai einam paieškoti, kur jį užkasim.

Augti

Man visą laiką buvo vasara. O jam buvo šiandiena ir rytojus. Ir rytoj jis gamins vakarienę, todėl šiandien visko perka tik tiek, kiek ryt bus suvalgyta, ir dar kolos, nes dabar yra troški vasara.

Kitą dieną atėjo draugai bei nepažįstami ir vakarienei suvalgėm mano sielą. Daug galvojau apie vakar ir užvakar, todėl mažai kalbėjau ir daug juokiausi. Tuščia jos. Ataugs, kaip atauga plaukai, atmintis, polipai kaip atauga. Eisiu gatve ir užkliūsiu už išsidriekusios sielos, per ilgo šešėlio. Bet taip bus vėliau, nes augimas susijęs su valgymu, o aš vis dar soti po paskutinės vakarienės.

Šiandien ateinu pas brolį ir sakau. O jis sako: „Nesakyk.“ Bet aš: „Aš dar niekada nebūsiu mama ar žmona, nes dar niekada neužaugau. Bet esu tikra moteris, nes dažnai jaučiuosi dėl daug ko kalta.“ Ir mane pakrikštyja: „Tu esi tikra moteris. Kas dar?“ O dar aš išmokau važiuoti dviračiu be rankų, žiūrėk, mama!