Ką tik atidarė duris ir įžengė į gegužę žmogus iš sausio - trumpom rankovėm, pavėlavęs, apsnigtas visas su ratu rankoje.
Ištiesiu ranką ir imu iš jo ratą, kurį jis man išrado. 120 laipsnių atgal, sausio mėnesis, didelės snaigės krenta į plaukus, akis, kišenes. Kaip man šalta, aš taip mėgstu žiemą, išgeriam kavos be cukraus, cukraus nėra. Už kavą mokėsiu aš, snaigėm, ir iškart atsiprašysiu už nepatogumus - jos visos skirtingų valiutų. Nieko nematau per snaiges ir jau vėl atsiprašau, nes tuoj taip stipriai nusičiaudėsiu, jog va - dabar žiūrėk, kaip apsipyliau, kaip šiltai bėga kava tavo ir mano paltu, ir kaip gražiai sninga.
Bet man atsibosta sniegas vėliau, tegul niekada nebūna žiemos, niekada pusę metų. Grįžtu į šiandieną ir paklausiu visko, ko nežinau: aš peršalau ar man alergija? Išgėriau per daug kavos ar įsimylėjau? Taip buvo ar tik sugalvojau?
Atsakymas yra ne.
