Skaudžiai dygsta protinis dantis ir šiaip nekaip einasi.
Kitiems. Mano tik batai suplyšo, bet ne mėgiamiausi. Važiuoju į kalną, nes ten
gyvenu, ir galvoju visokius dalykus. Greitesnė esu už savo galvojimus, bet ne
už tuos tris vyriškius, kurie mane aplenkti bandė, o aš jiems trukdžiau, dabar
jie, va, sustojo prie raudonos ir piktai žiūri atsisukę, laukia manęs.
„Atsiprašau!“ – atsiprašau. Ir žiūriu tuo pat metu į akis visiems trims iš
karto, o išties - slysta mano žvilgsnis plikėmis tolyn į tolį, kokios kliūtys
manęs ten laukia? Nes dabar jau nieko negalvosiu ir nepavejama būsiu. Ir staiga
toks prisiminimas: maža aš ir sėdžiu ant dviračio bagažinės įsikabinus į
draugą, lekiam visu greičiu nuo kalno. Nusijuokia jis ir paleidžia dviračio
vairą, ištiesia rankas į šonus: „Pažiūrėk!“ O man taip baisu, iki šiandien dar
baisu, nežiūriu visai, užsimerkiu stipriai ir tik šaukiu: „Baik!“ Gerai ten
viskas baigėsi, ir tas draugas, ne tądien, daug vėliau, irgi baigė – su manim
šnekėtis.
O man reiktų baigti greitakalbe šnekėti kvailus dalykus, nes, sako, viskas
susipainioja. Pavyzdžiui, pasakoju tėčiui pusę gyvenimo, jis klauso, klauso ir
sako po to: „Nieko nesupratau.“ Tai aš tada viską lėčiau: „Suprask. Aš tokį
ilgą sakinį vokiškai sakau su visom aplinkybėm - būdo, vietos, laiko ir dar ten
daug visokių aplinkybių buvo - oi, aš ten jau šalutinio šalutiniam sakiny ir
dar, žinai, tas tarinys gi pačiam gale, o man taip oro trūksta, tai rėkia:
„Kvėpuok!“, ir aš matau, kad visi jau beveik mintį pametė ir būtinai turiu pasakyti
tą tarinį, nes kitaip galas, bet viskas ten gerai baigėsi.“
Daug reikia išmokti ir žinau, kaip – lėtai, pėsčiom, o ne važiuojant.
Einant smėlėtu kaimo keliu miško link. Užsimerkus tiptopais eiti atgal reikia.
Tuoj eisiu. Vakare, nepamiršiu, patikrinsiu, kaip gyvena voras vonios kampe, ar
paaugo.