Greitis

Skaudžiai dygsta protinis dantis ir šiaip nekaip einasi. Kitiems. Mano tik batai suplyšo, bet ne mėgiamiausi. Važiuoju į kalną, nes ten gyvenu, ir galvoju visokius dalykus. Greitesnė esu už savo galvojimus, bet ne už tuos tris vyriškius, kurie mane aplenkti bandė, o aš jiems trukdžiau, dabar jie, va, sustojo prie raudonos ir piktai žiūri atsisukę, laukia manęs. „Atsiprašau!“ – atsiprašau. Ir žiūriu tuo pat metu į akis visiems trims iš karto, o išties - slysta mano žvilgsnis plikėmis tolyn į tolį, kokios kliūtys manęs ten laukia? Nes dabar jau nieko negalvosiu ir nepavejama būsiu. Ir staiga toks prisiminimas: maža aš ir sėdžiu ant dviračio bagažinės įsikabinus į draugą, lekiam visu greičiu nuo kalno. Nusijuokia jis ir paleidžia dviračio vairą, ištiesia rankas į šonus: „Pažiūrėk!“ O man taip baisu, iki šiandien dar baisu, nežiūriu visai, užsimerkiu stipriai ir tik šaukiu: „Baik!“ Gerai ten viskas baigėsi, ir tas draugas, ne tądien, daug vėliau, irgi baigė – su manim šnekėtis.

O man reiktų baigti greitakalbe šnekėti kvailus dalykus, nes, sako, viskas susipainioja. Pavyzdžiui, pasakoju tėčiui pusę gyvenimo, jis klauso, klauso ir sako po to: „Nieko nesupratau.“ Tai aš tada viską lėčiau: „Suprask. Aš tokį ilgą sakinį vokiškai sakau su visom aplinkybėm - būdo, vietos, laiko ir dar ten daug visokių aplinkybių buvo - oi, aš ten jau šalutinio šalutiniam sakiny ir dar, žinai, tas tarinys gi pačiam gale, o man taip oro trūksta, tai rėkia: „Kvėpuok!“, ir aš matau, kad visi jau beveik mintį pametė ir būtinai turiu pasakyti tą tarinį, nes kitaip galas, bet viskas ten gerai baigėsi.“

Daug reikia išmokti ir žinau, kaip – lėtai, pėsčiom, o ne važiuojant. Einant smėlėtu kaimo keliu miško link. Užsimerkus tiptopais eiti atgal reikia. Tuoj eisiu. Vakare, nepamiršiu, patikrinsiu, kaip gyvena voras vonios kampe, ar paaugo. 

Mylimiausia kortelė

Jau visą savaitę neskaitau horoskopų, todėl nežinau – gera šiandien diena ar netikusi. Pasakiau bendradarbiui, kad lankau Tailando boksą, pažiūrėjo taip keistai ir sako: „Kai turėsiu daug dukryčių, jos visos lankys pramoginius šokius.“ Nebekalba su manim. Tai skambinu tada į banką ir kalbu su banko moterimi. „Gal norėtumėte Mylimiausios kortelės?“ Sutrinku: „Atsiprašau?“, „Mylimiausios kortelės.“

Ką tik įvyko kai kas nemalonaus – sakinys gimtąja kalba neturėjo prasmės. Padedu ragelį. Darau atsispaudimus, bet išeina prisispaudimai. Tamsią naktį, kai niekas nemato, išsiaiškinu, kad su Mylimiausia kortele sutaupyčiau tūkstantį pinigų, valgyčiau šaltibarščius ir Lietuvos krepšinio rinktinė visada laimėtų - gerai ten, kur manęs nėra. O tuo tarpu Berlyno virtuvėj ant palangės išdygo citrinos –  viena, dvi, o vėliau dar dvylika. Po nepakeliamo karščio pasipylė liūtis. Ir dar girdėjau tokią istoriją: ateina į draugo gimtadienį, jubiliejus, o ten – laidotuvės. Tikram karste guli gyvas jubiliatas ir nejuda, o draugai rimti: „Geras draugas buvo, nors ir prasiskolinęs, padla.“ O kai visi švęsti išėjo, tai neištvėrė ir numirėlis – prisikėlė ir šoko su draugais per naktį, skambėjo gyva muzika.

Ant pasakotojo kaklo – mažytė kaukolytė, kriauklinė, iš Meksikos. Gerai, kad po vakarėlio nesusitvarkė, paliko maisto ir gėrimų mirusiems užkąsti, atsigaivinti. Nieko tokio, kad naktį visos katės juodos.

O Mylimiausia kortelė man būtų ta su krūva pinigų: pramuši ledą - randi sidabrą, pramuši sidabrą - randi auksą. Blogai, jei danguje taip, kaip ir žemėje.