Greitis

Skaudžiai dygsta protinis dantis ir šiaip nekaip einasi. Kitiems. Mano tik batai suplyšo, bet ne mėgiamiausi. Važiuoju į kalną, nes ten gyvenu, ir galvoju visokius dalykus. Greitesnė esu už savo galvojimus, bet ne už tuos tris vyriškius, kurie mane aplenkti bandė, o aš jiems trukdžiau, dabar jie, va, sustojo prie raudonos ir piktai žiūri atsisukę, laukia manęs. „Atsiprašau!“ – atsiprašau. Ir žiūriu tuo pat metu į akis visiems trims iš karto, o išties - slysta mano žvilgsnis plikėmis tolyn į tolį, kokios kliūtys manęs ten laukia? Nes dabar jau nieko negalvosiu ir nepavejama būsiu. Ir staiga toks prisiminimas: maža aš ir sėdžiu ant dviračio bagažinės įsikabinus į draugą, lekiam visu greičiu nuo kalno. Nusijuokia jis ir paleidžia dviračio vairą, ištiesia rankas į šonus: „Pažiūrėk!“ O man taip baisu, iki šiandien dar baisu, nežiūriu visai, užsimerkiu stipriai ir tik šaukiu: „Baik!“ Gerai ten viskas baigėsi, ir tas draugas, ne tądien, daug vėliau, irgi baigė – su manim šnekėtis.

O man reiktų baigti greitakalbe šnekėti kvailus dalykus, nes, sako, viskas susipainioja. Pavyzdžiui, pasakoju tėčiui pusę gyvenimo, jis klauso, klauso ir sako po to: „Nieko nesupratau.“ Tai aš tada viską lėčiau: „Suprask. Aš tokį ilgą sakinį vokiškai sakau su visom aplinkybėm - būdo, vietos, laiko ir dar ten daug visokių aplinkybių buvo - oi, aš ten jau šalutinio šalutiniam sakiny ir dar, žinai, tas tarinys gi pačiam gale, o man taip oro trūksta, tai rėkia: „Kvėpuok!“, ir aš matau, kad visi jau beveik mintį pametė ir būtinai turiu pasakyti tą tarinį, nes kitaip galas, bet viskas ten gerai baigėsi.“

Daug reikia išmokti ir žinau, kaip – lėtai, pėsčiom, o ne važiuojant. Einant smėlėtu kaimo keliu miško link. Užsimerkus tiptopais eiti atgal reikia. Tuoj eisiu. Vakare, nepamiršiu, patikrinsiu, kaip gyvena voras vonios kampe, ar paaugo.