Aukščiausias tikslas

„Aš kasdien vis arčiau savo tikslo!“ – dažnai taip sako Vokietijoj. Iškart pagalvoju, kada gi pasodinsiu pagaliau citriną ir bazilikus, vis nenusiperku žemių. Deleuze apie mane rašė, kai apie žolę mąstė: „Not only does grass grow in the middle of things but it grows itself through the middle <...>. We have grass in the head“. Pilna žolės galvoj auga į visas puses, ne viršūnėlėmis auga, ne šaknimis, o iš vidurio.

Man su dideliais tikslais kaip Mikei Pūkuotukui su puodynėm – nežinau, kur jie yra:

„Mano indaujoje yra dvylika medaus puodynių, ir jos jau taip seniai mane šaukia. Aš negalėjau jų išgirsti, nes triušis šnekėjo ir šnekėjo, bet jei visi, išskyrus tas dvylika puodynių, patylės, aš manau, kad išgirsiu, iš kur jos šaukia.“

Tačiau tai nesukelia kasdieninio diskomforto, man ne per daug dėl to gėda. Reikia išsivalyti langus, atvažiuos kitą savaitę žmonių. Sapnavau, kad valgau drugelių sriubą (blogas ženklas).

O penktadieniais per pietus (vietoj pietų) filosofai eina klausyti laimės filosofijos įvado, nes Aristotelis sako, kad filosofuoti yra visų aukščiausia laimė ir tauriausias tikslas. Sutrinku, man daug svarbiau atrodo statyti namą ir kepti duoną.

Apie lankstinukus, mokyklą ir lytinį švietimą

Niekaip negaliu prisiversti eiti į paskaitas, kuriose dėstytojai būtinai nori visus PAMOKYTI, kaip mokykloje. Tuo labai pasižymi mano menotyros paskaitos. „Čia bus toks neakademinis seminaras,“ – sako. Tai suprask – mokyklinis. Banda vaikščiosim kiekvieną savaitę po įvairias parodas ir ginkdie negalima prieš tai prisiskaityti apie tuos menininkus ir jų darbus, diskusijoje po to galima remtis tik savo asmeniniais įspūdžiais ir asociacijomis, o jei tokių nėr išvis (per daug iš studentų reikalauti negalima, pvz., kad jie visi galvotų), tai galima pradėti nuo meno kūrinio aprašymo: forma, dydis, medžiaga...

Metodas šiaip neblogas, klasikinis, naudojamas daugybės muziejų, kelionių gidų ar kokių nors kitų padoresnių kalbėtojų, kuriems rūpi klausytojų mintys. Tai visi vaikšto tokie svarbūs (mačiau aš tą meną, žiūriu į žmones), būsimieji meno kritikai, jų nuomonė verta išgirsti ir jų klausysis. O tuo metu dėstymas tampa imperatyvu: „Tų lankstinukų, nepamirškite, vartyti negalima!” O vargšai studentėliai (kai kurie iš jų jau seniai patys užsidirba pinigus, kiti ir vaikus augina), neatsispyrę uždraustam vaisiui, gauna dėstytojos pagiežą: „Tai ar jau pasisotinot informacija?“ Delsiu. Tada griebiu kuo daugiau lankstinukų, popieriukų, plakatų apie visas praėjusias, esamas bei būsimas parodas čia ir visur, ir išeinu neatsisukdama.

Man patiko eiti į mokyklą, buvau gera mokinė. Turėjau daug draugų ir dauguma mano mokytojų buvo šaunūs išsilavinę žmonės. Tik kai vėliau, jau baigusi mokyklą, bandydavau apibendrinti tą laikotarpį, bent jau tuos ketverius metus (geroje) gimnazijoje, vis aiškiau suprasdavau, kiek daug girdėjau ten netiesos arba, tiksliau sakant, nesąmonių. Pamenu, literatūros mokytoja, galėjusi daug ir aistringai pasakoti apie Donelaitį ir Maironį, supažindinusi ir paskatinusi pamilti daug didžių lietuviškų vardų ir išmokiusi TEISINGAI interpretuoti tekstą, pasakojo apie Škėmą ir jo laikotarpį. Norėjo kažką dar pasakyti apie dadaizmą ir avangardą, o gavosi maždaug taip: „Na, tada buvo toks dadaizmas nuo „da-da“, garsų, kuriuos kūdikiai leidžia, nerimtus dalykus jie ten darė išties, tai taip ir pasibaigė.“ Jau tada žinojau, kad kažkas negero atsitiko, mylėjau Diušaną, viską tuo metu skaičiau apie Jurgį Mačiūną ir jo FLUXUS, nežinau, kodėl nepakėliau rankos.

Dar vis aršiai diskutuojant apie lytinio švietimo mokykliniame amžiuje žąlą, abortų uždraudimą ir kitas Lietuvos lenkų rinkimų akcijai aktualias temas mes gimnazijoje kokį kartą per metus turėdavome paskaitėlę apie šeimos planavimą. Ji kažkodėl būdavo skirta tik mergaitėms, suprask – bobų gimda, jų ir reikalas (šiandien galima paklausti vyriškos lyties draugų – atsitiktinio sekso mėgėjų, kiek iš jų nešiojasi piniginėj prezervatyvą, ir greit paaiškės, kam tos paskaitėlės trūko). 45-ios minutės trumpai: išvardijamos lytiškai plintančios ligos ir „rinkitės geriau pimpaliuką su prezervatyvu“ (tam buvo skirtas ir paveiksliukas: priešais mergaitę išsirikiavę kokie septyni berniukai stovinčiais pimpaliukais ir ji beda pirštu į tą, kuris su prezervatyvu). Tada ir išgirdau iš šeimos planuotojos: „Jeigu vartosite kontraceptikus ir rūkysite, kontraceptikai neveiks.“ Tiek to.

Ir vis dėlto gražiausiais savo žiedais beprotybė skleidėsi tikybos pamokose. Dar nuo pagrindinės mokyklos turėjome tokią pamišusią mokytoją, gimnazijoje ja (į Ją) tikėjo jau nedaugelis, bet visi su entuziazmu eidavo į jos pamokas, nes ten kaip diena, taip naujiena, buvo ji puiki pasakotoja. Būtent per jos pamokas ir vykdavo tikrasis lytinis švietimas, neatsimenu nei vienos pamokos su Jėzumi. Sužinojome, kad po lytinio akto organizmas išsaugo partnerio genetinę informaciją ir kad ir po daugelio metų pastojus nuo kito vyro vis tiek galima susilaukti vaiko nuo buvusio partnerio. Buvo pateiktas ir spalvotas pavyzdys: jei moteris kartą mylėjosi su juodaodžiu, didelė tikimybė, kad vėliau, besilaukdama vaiko su baltaodžiu, pagimdys juodą vaiką. Išsiaiškinome, kad prezervatyvai neapsaugo nei nuo lytiškai plintančių ligų, nei nuo nėštumo. Kažkas per jos pamoką žiūrėjo vaizdinę medžiagą, kaip atliekamas abortas. Skaitėme negimusio kūdikėlio laiškus mamai („Mama, mano kojytę rauna!!! Apgink mane, padėk man!!!”). Vėliau ta mokytoja oficialiai išprotėjo, apsiviniojo galvą aliuminio folija (nejuokauju) ir iš mokyklos dingo.

Egzistencialistai sakė, kad žmogus yra laisvas ir išsigandęs. Kai nebesninga man ant širdies ir pagaliau ateina pavasaris, pasijuntu daug gyvesnė ir laisvesnė. Bet vis tiek dar bijau labai daug dalykų, o iš visų labiausiai – būti amžinai kvaila, daug ko nežinoti arba žinoti neteisingai. Tik vėl eiti į mokyklą aš visai nenoriu.

How long is now Berlyne

Labai myli žmonės Berlyną ir atvažiuoja čia pabūti, po to sako: „Smagu šitam mieste, bet gyvent negalėčiau, labai daug visko.“ O aš myliu ir lieku, nes kur aš važiuosiu, kai išleidau visą algą ir vėl ta ryžių dieta, be to, man būtinai reikia pirmadienį į antropologijos paskaitą.

O Berlyne tikrai visko daug ir labai pavargsti šitam mieste kartais. Pvz., Alexanderplatz yra tiesiog didelis nesusipratimas, žmonės tiesiog lekia ir trankosi vieni į kitus. Kalbėjau telefonu su draugu M., šiaip sau, „kaip sekasi“, nepastebėjau, kaip įlindau į kadrą žmogui (fotkino prekybos centrą), atsisuko tas senas vyras ir rėkė man: „DANKE!“ Viso pasaulio neapykanta jo balse. Kitas vyras, pro kurį praėjau, tiesiog stovėjo ir urzgė. Praėjo susikibus pusamžių alkoholikų pora, tokie ploni, ilgi be dantų, ji su odine koža, jis su džinsovke. Akordeonistas sušuko: MOZART! ir grojo Mocartą; vidury šaligatvio guli gaurų kamuolys, gal kokio lokio, vaikas vis žiūri į jį, kol tėvo ranka jį tempia šalin, ir man atrodo, kad kiekvieną dieną vis daugiau Berlyno užtverta statyboms, jau seniai nebeini šaligatviais tiesiai ten, kur reikia, o tik apeidinėji statybvietes.

Ėjau į galeriją, Schinkel Pavillon. Ten absoliučiai nieko. Kai galvoju, kad įsivaizduoju šiuolaikinį meną, tai aš XX amžiuj, nes dabar menas yra arba viskas balta, arba nieko nėra, arba betono gabalas. Tai Schinkel Pavillon yra tokia viena salė ir ten nieko išvis nėra. Bet lauke išdėlioti seismografai ir gali girdėti salėj miesto vibraciją. Girdi visas viso miesto statybas ( http://vimeo.com/63402885 ).

Dar apie baltumą ir betono gabalą:

balto meno parodoje (“Blanc Zone”) galima užsidėti baltas pirštines ir viską čiupinėti. Galeristas nuobodžiavo, tai pasakojo mums apie Meną. Dar rodė baltą filmą apie menininkus, čiupinėjančius baltą sieną ir taip ieškančius įkvėpimo (šiai parodai).

O mažiausioj Berlyno galerijoj („die raum“, 5m², pasižiūri per stiklą ir viskas, matosi visą parą!) paroda apie senąjį baseiną Oderberger gatvėje , tai ten betono gabalai (betoninės dušų ir persirengimo kabinų išlajos).

Vakare išgėrėm kavos virtuvėj ir ėjom į parodą Prenzlauer Prommenade, ten 70 menininkų viename name turi (turėjo) dirbtuves / atviras ateljė, bet namą reikia dabar pertvarkyti į gyvenamąjį ir visus iškelti. Tai tą šeštadienį buvome parodos atidaryme, o antradienį valdžia užkabino naujas spynas ir paprašė persikraustyti gražiuoju.

„How long is now“ – dar parašyta ant „Tacheles“, buvusio kultūros centro Oranienburger gatvėje, uždaryto praėjusiais metais, ten pastatys gražų viešbutį. Kai prieš trejus metus atvažiavau į Berlyną, „Tacheles“ jau buvo komercinė vieta ir daug turistų ten eidavo. O vis tiek penktadieniais dar rasdavome vienoje iš kavinių stalą savo didelei kompanijai, gerą muziką ten grojo, puikius filmus rodė ir niekada nebuvo ten per daug švaru. Antrame aukšte tarp papuošalų prekystalių šokau kartą su jamaikiečiu pagal regį.

Prenzlauer Prommenade turistų ir jamaikiečių nebuvo, ta vieta labiau panaši į vitražistų dirbtuves Vilniuje Kirtimų link. Pabuvom keletą valandų prarastam rojuj su paprastais žmonėmis, jų vaikais, šunimis, menu, alum ir muzika kaip malda.

Visko labai daug yra Berlyne, bet vėliau visko gali ir nebūti, einu į paskaitą.

Kodėl

„Und mein Gehirn wird leicht nach meinem Tod wiegen.“

„Ir lengvos numirus bus mano smegenys.“

(Ingeborg Bachmann, Ein Wildermuth)

Bet dar ne, tai rašau.

Viena mano mokytoja sakydavo: „Jeigu niežti liežuvį, tai pasikasyk.“ Tai kasausi.

Vadinasi „Kotrynos virtuvė.“ „Virtuvė“, nes turiu tokią virtuvę, kur kartais prie stalo sėdasi mano draugai ir pažįstami, kartais nepažįstami, ir mes kalbam visokius juokingus ir rimtus dalykus. Ir dažnai aš ten sėdžiu viena, dieną, savaitę ir mėnesį. Kartais tiesiog laukiu jėgų:

„Sėdžiu virtuvėje, niekur neinu, nieko nedarau, tuoj turi grįžti mano jėgos, laukiu. Pusę nakties laukiu, pusę dienos miegu. Klausiamai į mane žiūri nepadaryti darbai. Ypač klausiamai žiūri elektroniniai laiškai, kurių antraštėse - "svarbu" arba "skubu." Paskambinu draugui, paklausiu, ar nenori užsukti - pasidarytume citrinų limonado. Pati negaliu išeiti. Bet jis irgi negali, laukia savo jėgų. Į skambučius neatsakinėju. Turiu gyventi, todėl išsiverdu ryžių su tunu ir daržovėmis, užstatau skalbimą. Išgeriu vitaminą.”

Ir dar aš virtuvėje rašau.

„Kotrynos”, nes aš esu Kotryna.