„Aš kasdien vis arčiau savo tikslo!“ – dažnai taip sako Vokietijoj. Iškart pagalvoju, kada gi pasodinsiu pagaliau citriną ir bazilikus, vis nenusiperku žemių. Deleuze apie mane rašė, kai apie žolę mąstė: „Not only does grass grow in the middle of things but it grows itself through the middle <...>. We have grass in the head“. Pilna žolės galvoj auga į visas puses, ne viršūnėlėmis auga, ne šaknimis, o iš vidurio.
Man su dideliais tikslais kaip Mikei Pūkuotukui su
puodynėm – nežinau, kur jie yra:
„Mano indaujoje yra dvylika medaus puodynių, ir jos jau
taip seniai mane šaukia. Aš negalėjau jų išgirsti, nes triušis šnekėjo ir
šnekėjo, bet jei visi, išskyrus tas dvylika puodynių, patylės, aš manau, kad
išgirsiu, iš kur jos šaukia.“
Tačiau tai nesukelia kasdieninio diskomforto, man ne per
daug dėl to gėda. Reikia išsivalyti langus, atvažiuos kitą savaitę žmonių.
Sapnavau, kad valgau drugelių sriubą (blogas ženklas).
O penktadieniais per pietus (vietoj pietų) filosofai eina
klausyti laimės filosofijos įvado, nes Aristotelis sako, kad filosofuoti yra
visų aukščiausia laimė ir tauriausias tikslas. Sutrinku, man daug svarbiau
atrodo statyti namą ir kepti duoną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą