Labai myli žmonės Berlyną
ir atvažiuoja čia pabūti, po to sako: „Smagu šitam mieste, bet gyvent
negalėčiau, labai daug visko.“ O aš myliu ir lieku, nes kur aš važiuosiu, kai
išleidau visą algą ir vėl ta ryžių dieta, be to, man būtinai reikia pirmadienį
į antropologijos paskaitą.
O Berlyne tikrai visko daug ir labai pavargsti
šitam mieste kartais. Pvz., Alexanderplatz yra tiesiog didelis nesusipratimas,
žmonės tiesiog lekia ir trankosi vieni į kitus. Kalbėjau telefonu su draugu
M., šiaip sau, „kaip sekasi“, nepastebėjau, kaip įlindau į kadrą žmogui
(fotkino prekybos centrą), atsisuko tas senas vyras ir rėkė man: „DANKE!“ Viso
pasaulio neapykanta jo balse. Kitas vyras, pro kurį praėjau, tiesiog stovėjo ir
urzgė. Praėjo susikibus pusamžių alkoholikų pora, tokie ploni, ilgi be dantų,
ji su odine koža, jis su džinsovke. Akordeonistas sušuko: MOZART! ir grojo
Mocartą; vidury šaligatvio guli gaurų kamuolys, gal kokio lokio, vaikas vis
žiūri į jį, kol tėvo ranka jį tempia šalin, ir man atrodo, kad kiekvieną dieną
vis daugiau Berlyno užtverta statyboms, jau seniai nebeini šaligatviais tiesiai
ten, kur reikia, o tik apeidinėji statybvietes.
Ėjau į galeriją, Schinkel Pavillon. Ten
absoliučiai nieko. Kai galvoju, kad įsivaizduoju šiuolaikinį meną, tai aš XX
amžiuj, nes dabar menas yra arba viskas balta, arba nieko nėra, arba betono
gabalas. Tai Schinkel Pavillon yra tokia viena salė ir ten nieko išvis nėra.
Bet lauke išdėlioti seismografai ir gali girdėti salėj miesto vibraciją. Girdi
visas viso miesto statybas ( http://vimeo.com/63402885 ).
Dar apie baltumą ir betono gabalą:
balto meno parodoje (“Blanc Zone”) galima
užsidėti baltas pirštines ir viską čiupinėti. Galeristas nuobodžiavo, tai
pasakojo mums apie Meną. Dar rodė baltą filmą apie menininkus, čiupinėjančius
baltą sieną ir taip ieškančius įkvėpimo (šiai parodai).
O mažiausioj Berlyno galerijoj („die
raum“, 5m2, pasižiūri
per stiklą ir viskas, matosi visą parą!)
paroda apie senąjį baseiną Oderberger gatvėje , tai ten betono gabalai
(betoninės dušų ir persirengimo kabinų išlajos).
Vakare išgėrėm kavos virtuvėj ir ėjom į
parodą Prenzlauer Prommenade, ten 70 menininkų viename name turi (turėjo)
dirbtuves / atviras ateljė, bet namą reikia dabar pertvarkyti į gyvenamąjį ir
visus iškelti. Tai tą šeštadienį buvome parodos atidaryme, o antradienį valdžia
užkabino naujas spynas ir paprašė persikraustyti gražiuoju.
„How long is now“ – dar parašyta ant „Tacheles“,
buvusio kultūros centro Oranienburger gatvėje, uždaryto praėjusiais metais, ten
pastatys gražų viešbutį. Kai prieš trejus metus atvažiavau į Berlyną, „Tacheles“
jau buvo komercinė vieta ir daug turistų ten eidavo. O vis tiek penktadieniais dar
rasdavome vienoje iš kavinių stalą savo didelei kompanijai, gerą muziką ten
grojo, puikius filmus rodė ir niekada nebuvo ten per daug švaru. Antrame aukšte
tarp papuošalų prekystalių šokau kartą su jamaikiečiu pagal regį.
Prenzlauer Prommenade turistų ir jamaikiečių
nebuvo, ta vieta labiau panaši į vitražistų dirbtuves Vilniuje Kirtimų link.
Pabuvom keletą valandų prarastam rojuj su paprastais žmonėmis, jų vaikais,
šunimis, menu, alum ir muzika kaip malda.
Visko labai daug yra Berlyne, bet vėliau
visko gali ir nebūti, einu į paskaitą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą