Apie lankstinukus, mokyklą ir lytinį švietimą

Niekaip negaliu prisiversti eiti į paskaitas, kuriose dėstytojai būtinai nori visus PAMOKYTI, kaip mokykloje. Tuo labai pasižymi mano menotyros paskaitos. „Čia bus toks neakademinis seminaras,“ – sako. Tai suprask – mokyklinis. Banda vaikščiosim kiekvieną savaitę po įvairias parodas ir ginkdie negalima prieš tai prisiskaityti apie tuos menininkus ir jų darbus, diskusijoje po to galima remtis tik savo asmeniniais įspūdžiais ir asociacijomis, o jei tokių nėr išvis (per daug iš studentų reikalauti negalima, pvz., kad jie visi galvotų), tai galima pradėti nuo meno kūrinio aprašymo: forma, dydis, medžiaga...

Metodas šiaip neblogas, klasikinis, naudojamas daugybės muziejų, kelionių gidų ar kokių nors kitų padoresnių kalbėtojų, kuriems rūpi klausytojų mintys. Tai visi vaikšto tokie svarbūs (mačiau aš tą meną, žiūriu į žmones), būsimieji meno kritikai, jų nuomonė verta išgirsti ir jų klausysis. O tuo metu dėstymas tampa imperatyvu: „Tų lankstinukų, nepamirškite, vartyti negalima!” O vargšai studentėliai (kai kurie iš jų jau seniai patys užsidirba pinigus, kiti ir vaikus augina), neatsispyrę uždraustam vaisiui, gauna dėstytojos pagiežą: „Tai ar jau pasisotinot informacija?“ Delsiu. Tada griebiu kuo daugiau lankstinukų, popieriukų, plakatų apie visas praėjusias, esamas bei būsimas parodas čia ir visur, ir išeinu neatsisukdama.

Man patiko eiti į mokyklą, buvau gera mokinė. Turėjau daug draugų ir dauguma mano mokytojų buvo šaunūs išsilavinę žmonės. Tik kai vėliau, jau baigusi mokyklą, bandydavau apibendrinti tą laikotarpį, bent jau tuos ketverius metus (geroje) gimnazijoje, vis aiškiau suprasdavau, kiek daug girdėjau ten netiesos arba, tiksliau sakant, nesąmonių. Pamenu, literatūros mokytoja, galėjusi daug ir aistringai pasakoti apie Donelaitį ir Maironį, supažindinusi ir paskatinusi pamilti daug didžių lietuviškų vardų ir išmokiusi TEISINGAI interpretuoti tekstą, pasakojo apie Škėmą ir jo laikotarpį. Norėjo kažką dar pasakyti apie dadaizmą ir avangardą, o gavosi maždaug taip: „Na, tada buvo toks dadaizmas nuo „da-da“, garsų, kuriuos kūdikiai leidžia, nerimtus dalykus jie ten darė išties, tai taip ir pasibaigė.“ Jau tada žinojau, kad kažkas negero atsitiko, mylėjau Diušaną, viską tuo metu skaičiau apie Jurgį Mačiūną ir jo FLUXUS, nežinau, kodėl nepakėliau rankos.

Dar vis aršiai diskutuojant apie lytinio švietimo mokykliniame amžiuje žąlą, abortų uždraudimą ir kitas Lietuvos lenkų rinkimų akcijai aktualias temas mes gimnazijoje kokį kartą per metus turėdavome paskaitėlę apie šeimos planavimą. Ji kažkodėl būdavo skirta tik mergaitėms, suprask – bobų gimda, jų ir reikalas (šiandien galima paklausti vyriškos lyties draugų – atsitiktinio sekso mėgėjų, kiek iš jų nešiojasi piniginėj prezervatyvą, ir greit paaiškės, kam tos paskaitėlės trūko). 45-ios minutės trumpai: išvardijamos lytiškai plintančios ligos ir „rinkitės geriau pimpaliuką su prezervatyvu“ (tam buvo skirtas ir paveiksliukas: priešais mergaitę išsirikiavę kokie septyni berniukai stovinčiais pimpaliukais ir ji beda pirštu į tą, kuris su prezervatyvu). Tada ir išgirdau iš šeimos planuotojos: „Jeigu vartosite kontraceptikus ir rūkysite, kontraceptikai neveiks.“ Tiek to.

Ir vis dėlto gražiausiais savo žiedais beprotybė skleidėsi tikybos pamokose. Dar nuo pagrindinės mokyklos turėjome tokią pamišusią mokytoją, gimnazijoje ja (į Ją) tikėjo jau nedaugelis, bet visi su entuziazmu eidavo į jos pamokas, nes ten kaip diena, taip naujiena, buvo ji puiki pasakotoja. Būtent per jos pamokas ir vykdavo tikrasis lytinis švietimas, neatsimenu nei vienos pamokos su Jėzumi. Sužinojome, kad po lytinio akto organizmas išsaugo partnerio genetinę informaciją ir kad ir po daugelio metų pastojus nuo kito vyro vis tiek galima susilaukti vaiko nuo buvusio partnerio. Buvo pateiktas ir spalvotas pavyzdys: jei moteris kartą mylėjosi su juodaodžiu, didelė tikimybė, kad vėliau, besilaukdama vaiko su baltaodžiu, pagimdys juodą vaiką. Išsiaiškinome, kad prezervatyvai neapsaugo nei nuo lytiškai plintančių ligų, nei nuo nėštumo. Kažkas per jos pamoką žiūrėjo vaizdinę medžiagą, kaip atliekamas abortas. Skaitėme negimusio kūdikėlio laiškus mamai („Mama, mano kojytę rauna!!! Apgink mane, padėk man!!!”). Vėliau ta mokytoja oficialiai išprotėjo, apsiviniojo galvą aliuminio folija (nejuokauju) ir iš mokyklos dingo.

Egzistencialistai sakė, kad žmogus yra laisvas ir išsigandęs. Kai nebesninga man ant širdies ir pagaliau ateina pavasaris, pasijuntu daug gyvesnė ir laisvesnė. Bet vis tiek dar bijau labai daug dalykų, o iš visų labiausiai – būti amžinai kvaila, daug ko nežinoti arba žinoti neteisingai. Tik vėl eiti į mokyklą aš visai nenoriu.