Ateina į virtuvę ir sako: „Reikia palikti savo komforto zoną ir tada
viską patirsi.“ Nepažįsta. Jeigu žinočiau, kur yra mano komforto zona, tai
niekada jos nepalikčiau. Šitam gyvenime daug kas pats ateina ir šauna į galvą.
Šitam savo mieste dažniausiai labai nepatogu ir būni arba fabrike, arba
kalėjime (pvz., jei pats šauni). „Kartais dar paskambina žmogus“ (Sigitas Geda). Jau
kartais vėl keliu ragelį.
Buvau ne virtuvėje, ne kalėjime, o fabrike, ir skambino ne Sigitas, o
dievas. Ir sakė: „Labas.“ Dar sakė: „Čia dievas skambina. Tas gražus aktorius.
Ta roko žvaigždė.“ Tai aš galvoju – jam jau visai didybės manija. Bet reikia
švelniai būti, nes dievas yra mažas ir nekaip jaučiasi, todėl linkiu jam
pasveikti ir kiti taip pat linki jam daug ilsėtis. Galas mums, kai dievas
numirs. Kas mus saugos, kas mums paskambins. Po to, kai dievo nebus.
Linkėjimai nedaug reiškia.
Po to sakau: „Aš kažko pilna, bet ne dievo, nes numirė, ir ne ašarų, nes
neliūdna.“
Jėgų.
Tai einam paieškoti, kur jį užkasim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą