Kodėl

„Und mein Gehirn wird leicht nach meinem Tod wiegen.“

„Ir lengvos numirus bus mano smegenys.“

(Ingeborg Bachmann, Ein Wildermuth)

Bet dar ne, tai rašau.

Viena mano mokytoja sakydavo: „Jeigu niežti liežuvį, tai pasikasyk.“ Tai kasausi.

Vadinasi „Kotrynos virtuvė.“ „Virtuvė“, nes turiu tokią virtuvę, kur kartais prie stalo sėdasi mano draugai ir pažįstami, kartais nepažįstami, ir mes kalbam visokius juokingus ir rimtus dalykus. Ir dažnai aš ten sėdžiu viena, dieną, savaitę ir mėnesį. Kartais tiesiog laukiu jėgų:

„Sėdžiu virtuvėje, niekur neinu, nieko nedarau, tuoj turi grįžti mano jėgos, laukiu. Pusę nakties laukiu, pusę dienos miegu. Klausiamai į mane žiūri nepadaryti darbai. Ypač klausiamai žiūri elektroniniai laiškai, kurių antraštėse - "svarbu" arba "skubu." Paskambinu draugui, paklausiu, ar nenori užsukti - pasidarytume citrinų limonado. Pati negaliu išeiti. Bet jis irgi negali, laukia savo jėgų. Į skambučius neatsakinėju. Turiu gyventi, todėl išsiverdu ryžių su tunu ir daržovėmis, užstatau skalbimą. Išgeriu vitaminą.”

Ir dar aš virtuvėje rašau.

„Kotrynos”, nes aš esu Kotryna.